Parašysiu eilėraštį – tokį jausmų sugertuką,
Lyg dėlė visą neviltį mano jisai pasiims
Prisiglaudęs rimuos, kas ugnikalniu veržliai pratrūko –
Gal nesykį sukniubęs numirs, gal ne kartą ir gims.

Jis pripratęs raitytis nuo žodžių rimbuotų puolimo,
Ir dar rausvą apsiaustą prieš bulių įsiutintą dės.
Kartais būna nuo spiegesio mano truputį pakimęs
Ar sutrikęs nepaveja bėgančio žodžio prasmės.

Tai vienintelis draugas, ateinantis naktį į lovą,
Jį rytais  prie arbatos puodelio surasti galiu.
Jam nereikia tvarkyt reikalų, kada būna man bloga –
Nuo niekšybių, apgaulės, nuo savo verksmingų eilių.