Juk ką tik lengvai skambėjo naktis. Surinko visą žemės
liūdesį ir padalino žvaigždėms. Tarsi dar po vieną dozę
stingdančio šalčio.
O dabar spengiančioj tyloj kažkodėl rėkia rytas. Turbūt
nubudo per anksti ir išsigando aklinos tamsos. Mirtis spėjo
apglėbti kelią, vedantį į dieną.
Ir neliko nieko, kuo galėtum pasišviesti.
Nors naktis žadėjo - liūdesio nebebus. O širdy supsis ant
žiedų sutūpusios plaštakės.
Pažadai...
Gaiva
2010-10-04 07:59:24
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-10-04 12:15:33
Sumanei neblogai, bet pasigedau aiškesnės pabaigos.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-10-04 11:15:32
Man tai patiko.
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-10-04 09:33:55
Ištaisiau skyrybą.
Keistai skamba, kad nubudus rytui nėra kuo pasišviesti. Rytas juk ir yra dienos pradžia, šviesos pradžia. Kažką norėta "mandrai" pasakyti, bet nežinau, nežinau...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-10-04 08:28:37
žadėjo - liūdesio nebebus, širdy supuosis plaštakės.
Pažadai...
būtų puikus pro pravalymo