Juk ką tik lengvai skambėjo naktis. Surinko visą žemės
liūdesį ir padalino žvaigždėms. Tarsi dar po vieną dozę
stingdančio šalčio.
O dabar spengiančioj tyloj kažkodėl rėkia rytas. Turbūt
nubudo per anksti ir išsigando aklinos tamsos. Mirtis spėjo
apglėbti kelią, vedantį į dieną.
Ir neliko nieko, kuo galėtum pasišviesti.
Nors naktis žadėjo - liūdesio nebebus. O širdy supsis ant
žiedų sutūpusios plaštakės.
Pažadai...