Tu esi ta silpnumo akimirka,
Kai užgimsta saldžiausioji nuodėmė,
Nei vardu, nei garsu dar neišrėkta,
Tik svajonėj, sapne dar godojama.
Nujautimas gilus tartum įdagas,
Savo rankomis užrišu pančius,
Grandines savo noru užsidedu,
Ne kad žlugčiau, o tam, kad gyvenčiau.
Ir nešiojuos tave dieną, naktį
Kaip brangiausią šioj žemėje turtą.
Įsakyk - praregėti? Apakti?
Tavo garbei gal giesmę sukurti?
O gal himną? Ė, ne - kursiu maldą,
Kokią Dievui dar nieks nešnabždėjo:
Te kiekvienas išlieka nekaltas,
Kas taip saldžiai, kaip aš, nusidėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2010-10-02 20:11:32
n u o s t a b u ;)
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-10-02 19:50:10
Nijolena,esat puiki.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-02 17:24:47
Puiku.Jame yra visko: ir aistra, ir laukimas, ir lyriniai jausmai.Priglaudžiu ir dėkoju.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-02 17:19:04
Tikrai be komentarų. Pabaiga ypač.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-02 16:18:16
Be komentarų, puiku ir tiek. Pirmi du posmai, tarsi Himnas svajonei, laukiamai Meilei. Ačiū.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-10-02 15:24:54
Labai labai patiko...Jums leidus priglausiu :)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-10-02 15:15:23
Už saldžias nuodėmes turėtų būti puiki malda. Jūsų kūryba, kaip visados, miela ir nepakartojama.