Tu esi ta silpnumo akimirka,
Kai užgimsta saldžiausioji nuodėmė,
Nei vardu, nei garsu dar neišrėkta,
Tik svajonėj, sapne dar godojama.

Nujautimas gilus tartum įdagas,
Savo rankomis užrišu pančius,
Grandines savo noru užsidedu,
Ne kad žlugčiau, o tam, kad gyvenčiau.

Ir nešiojuos tave dieną, naktį
Kaip brangiausią šioj žemėje turtą.
Įsakyk - praregėti? Apakti?
Tavo garbei gal giesmę sukurti?

O gal himną? Ė, ne - kursiu maldą,
Kokią Dievui dar nieks nešnabždėjo:
Te kiekvienas išlieka nekaltas,
Kas taip saldžiai, kaip aš, nusidėjo.