Pasakysiu tau, kad šiandien dangus yra nuostabiai švarus. Ir tie šalnų dar neapnuoginti medžiai visiškai neatsiduoda rūsčiu rudeniu. O dangaus apsiaustas, plytintis aukštybėse ir dengiantis neaprėpiamą vaiskų kūną, dabar primena veidrodinį ežero paviršių, kai šio neglosto joks vėjas ir nedrumsčia lietus.
Medžiai apačioje man tiesiog simbolizuoja gyvastį, kažką labai nelengvai pasiekiamą ir sukuriamą. O žydrynė - tai tikras bedugnybės simbolis. Šioje gelmėje įmanoma paskęsti ir daugiau nebeiškilti. Tik savo tekančiomis mintimis nespėjau niekur panerti: tik siuvau tarp dangaus ir medžių viršūnių kol kas nerimstančiu ritmu, laukdamas vėluojančio vėjo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-10-02 19:49:22
Simbolistinis autoriaus braižas. Šaunu.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-02 17:28:34
Man dangus ne bedugnybės simbolis, o neaprėpiama begalybė.Užkliuvo , gal geriau esamas laikas?Gražūs pastebėjimai ir jausmai.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-02 17:17:34
Skęst žydrynės bedugnėj ir skristi su vėju būtų smagu. Būti tarp dangaus ir medžių, reiškia neapsispręsti - pasiduosi jausmui ar protui, būti anapus ar realybėje. Lyg ir nieko nepaprasto neparašyta, bet mane privertė mąstyti.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-10-02 15:46:14
Dėkoju už teisingas pastabas.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-02 15:28:31
PaskĘsti, gal dabar >siuvu...laukdamas vėluojančio vėjo... Toks staigus gražaus jausmo protrūkis.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-10-02 15:26:30
Koks šviesus, nesudrumstas pasaulis plačioje erdvėje, kur dažnai ir vėjas pavėluoja. Tik ne kiekvienam lemta paskęsti toje ,,bedugnybėje". Mano supratimu, skliausteliuose pavartotų žodžių visiškai nereikėtų.