Pasakysiu tau, kad šiandien dangus yra nuostabiai švarus. Ir tie šalnų dar neapnuoginti medžiai visiškai neatsiduoda rūsčiu rudeniu. O dangaus apsiaustas, plytintis aukštybėse ir dengiantis neaprėpiamą vaiskų kūną, dabar primena veidrodinį ežero paviršių, kai šio neglosto joks vėjas ir nedrumsčia lietus.
Medžiai apačioje man tiesiog simbolizuoja gyvastį, kažką labai nelengvai pasiekiamą ir sukuriamą. O žydrynė - tai tikras bedugnybės simbolis. Šioje gelmėje įmanoma paskęsti ir daugiau nebeiškilti.  Tik savo tekančiomis mintimis nespėjau niekur panerti: tik siuvau tarp dangaus ir medžių viršūnių kol kas nerimstančiu ritmu, laukdamas vėluojančio vėjo...