Kaip paveikslo žmogus aš iš rėmų išeisiu,
Sutirpsiu galerijos prieblandoj naktį.
Drobėj stūgaus lietus - nusiminęs ir vienišas
Ir pastelės nuo ilgesio bluks. Po savaitės
Iš šedevro dailaus pasiliks negatyvas,
Rėmus kirvarpos grauš, jų girgždėjimą
Tik mėnulis girdės. Tylūs skundai portretų
Pasipils nuo galerijos sienos.
--------------------------------
Kaip paveikslo žmogus aš iš rėmų išėjęs
Niekada nesugrįšiu, savo paslaptį slėpdamas,
Į valkatų miestą pabėgsiu.
Galerijos vietoj kitąmet
Gal banką atidarys.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-09-29 22:31:42
Meniškas, neįprastas eilėraštis...... patiko
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-29 17:44:08
Mistiškai nuskambėjo mintys.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-29 15:40:51
Idėją turite, tik dar raiška ne visai Jums paklūsta. Bandykite.
KitĄmet.
Vartotojas (-a): Vyšnia
Sukurta: 2010-09-29 14:53:44
Išties - bankas čia kiek iššoka. Galima būtų pažaisti su vidiniu rimu - lietus:bluks, dailaus:grauš.
'kitiemet' --> kitąmet
Anonimas
Sukurta: 2010-09-29 13:17:36
gilus nusiminimas ir įstabi jo raiška ! Iki ašarų...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-29 12:26:49
Visumoje - geros mintys. Tik, mano manymu, nereikėtų paskutinių triejų eilučių.