Tu.
Mėnulio antras veidas – tu.
Tai tu naktis, apgaubianti ramybe.
Tu.
Tai tu tas žodis, kritęs akmeniu į tylą.
Tu ta liepsna, nušaldžiusi pirštus.
Ir mintys padrikos, lyg vėjų išsklaidytos...
Nedaug man reik – suverpt miškus visus.
Sunerk pirštus – tai gimdo amžinybę.
Tu.
Tie vėsūs vakarai - tai tu.
Tos rasos, delno vingiuos pasiklydę.
Apliek vašku.
Šiltu kvapniu vašku.
Apliek akimirkas – tai gimdo amžinybę.
Tai tu sparnai,
Taip švelniai traukę žemėn.
Tai tu lietus, drėkinantis akis.
Pramink lengvai per šlapią žolę kelią,
Nes aš tik žodis.
Tu – visa širdis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kliedesėlis
Sukurta: 2010-09-29 20:36:43
Kad jūs mielieji į žodžius žiūrite, o kiaurai juos - nematote... Nei dialogo, nei dviejų...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-29 11:29:44
Per daug tu ir liepiamosios nuosakos. Ir apskritai, panašios konstrukcijos frazių - įgauna monotonijos.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-28 23:45:28
Dėl to tu, gal ir persūdyta, čia gal moderatoriai ir teisūs. Ale. šiaip tai visai man patiko.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-09-28 20:12:42
Tu - kelia čia pagarbą, bet nevertėjo tiek tujinti.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-09-28 19:07:59
neblogas klėdesėlis...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-28 19:04:53
su pabaiga tekstui gal ir pavyksta vos vos pasistiebti, bet visuma neatsiplėšia nuo pageidavimų koncerto lygio panegirikos. tu, tu ir dar kartą tu - erzina. tuo labiau toks neįdomus tas "tu".