Tu.
Mėnulio antras veidas – tu.
Tai tu naktis, apgaubianti ramybe.

Tu.
Tai tu tas žodis, kritęs akmeniu į tylą.
Tu ta liepsna, nušaldžiusi pirštus.

Ir mintys padrikos, lyg vėjų išsklaidytos...

Nedaug man reik – suverpt miškus visus.

Sunerk pirštus – tai gimdo amžinybę.

Tu.
Tie vėsūs vakarai - tai tu.
Tos rasos, delno vingiuos pasiklydę.

Apliek vašku.
Šiltu kvapniu vašku.
Apliek akimirkas – tai gimdo amžinybę.

Tai tu sparnai,
Taip švelniai traukę žemėn.
Tai tu lietus, drėkinantis akis.

Pramink lengvai per šlapią žolę kelią,
Nes aš tik žodis.
Tu – visa širdis.