Santrauka:
....................
Nepriimsiu rudens – tokio laukto kadais ir mylėto,
Be šiukždenančių lapų po žingsniais skubotais tavais,
Be to jausmo, kad tu sugrįžti per beprotišką lietų –
Toks sulytas, bet kvepiantis mūsų vėlyvais rytais.
Tik dabar supratau – negaliu aš tavęs pasivyti
Ir palinkus klausytis šėliojančių sielos šnekų:
Per ilgai užtrukai – jau ir gėlės balkone nuvyto,
Kai ėjai – pasidžiaugdami radom mažyčių daigų.
Tu žinai – nėr rudens be naikinančio puvėsį laužo,
Be labai artimų mums, gerklinių Vysockio dainų,
Užsimerkus matau: rudeninis lietus tave aižo,
O aš net negaliu palydėt iki mūsų namų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-09-28 21:33:11
gražu kažkaip
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2010-09-27 17:31:44
Geras eiliukas, derinasi į širdį.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-09-26 08:40:19
Jausmingas ir skaudus kūrinys, labai gražiai parašytas.Giliai nuoširdus.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-25 23:24:33
Labai jausmingas. Liūdnas. Beje, kaip visuomet... O jei kada linksmai, optomistiškai? Ar taip nebūna? Gražios eilės, man patinka.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-09-25 20:53:20
su tokiom eilėm ----- neruduo :)
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-25 20:01:28
Jaučiu - vis dar skauda... Gražūs ir nuoširdūs žodžiai, tokie negali nesujaudinti...