Nepriimsiu rudens – tokio laukto kadais ir mylėto,
Be  šiukždenančių lapų po žingsniais skubotais tavais,
Be to jausmo, kad tu sugrįžti per beprotišką lietų –
Toks sulytas, bet kvepiantis mūsų vėlyvais rytais.

Tik dabar supratau – negaliu  aš tavęs pasivyti
Ir palinkus klausytis šėliojančių sielos šnekų:
Per ilgai užtrukai – jau ir gėlės balkone nuvyto,
Kai ėjai – pasidžiaugdami radom mažyčių daigų.

Tu žinai – nėr rudens be naikinančio puvėsį laužo,
Be labai artimų mums, gerklinių Vysockio dainų,
Užsimerkus matau: rudeninis lietus tave aižo,
O aš net negaliu palydėt iki mūsų namų...