Tėviškei

Mes užaugom seniai,
Tarsi būtume žiauriai skubėję.
Mūsų obelys jau nebežydi
Ir sodyboj - stogai samanoti.

Mes išėjom seniai.
Taip seniai, kad takeliai užžėlė,
Pasimiršo dulkėti keliai
Mūsų jaunas dienas išlydėję...

Mes nebuvom seniai
Žolėje savo kiemo susėdę,
Nes kiekvienas jau savo žolę
Žengdami per gyvenimą mindom.

Mes išėjom toli.
Aplankstyta pasenusi nuotrauka
Gal pajėgs sugrąžinti į pradžią,
Kur po aukštu medžiu stovėta,
Kur svajota, laukta, tikėta...

Mes išėjom visi
Ir seniai, kai tik supratom -

Ten toli, kur jau niekad nebūsim,
Augs žaliausia pasauly žolė
Ir didžiausi pasaulyje medžiai...

2007
jūros dukra

2010-09-23 19:36:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): moli

Sukurta: 2010-09-24 06:12:47

nostalgija ten iš kur mes, ten - tas tolimas praeities virpulys.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-09-23 23:09:44

labai gražiai...taip ilgesingai nesugąžinamai ... o ta žalia žolė pasirodė tokia miela

Vartotojas (-a): Liepa

Sukurta: 2010-09-23 21:58:19

"Ten toli, kur jau niekad nebūsim,
Augs žaliausia pasauly žolė
Ir didžiausi pasaulyje medžiai..." - tai taip teisingai ir ilgesingai... Patiko.

Vartotojas (-a): Santaja

Sukurta: 2010-09-23 20:01:13

ten toli...skaudžiai