imu ilgą rudens siūlą
dar vasaroj vienas galas
įmerktas bet jau nebelaikomas
lipnių obuolinių karščio pirštų
patraukti iš savo akiračio
visus saulėlydžio trupinius
susirinkti suverti po vieną
šermukšnio uogą lazdyno riešutą
o tarp jų po vėsią
vasaros naktį ir aušrą
rugių lyg bangos nuo obelų kalno
ir saulės spindulį šešios pėdos po vandeniu
ir per vidurio vidurį galo galus
kaip pati brangiausią ir slepiamą
vieną spindulius laužiančią ašarą
ak dėkui Dievui iš džiaugsmo
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-09-24 00:35:34
Labai įtikino pirmoji eilių pusė ir pati pati pabaiga.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-09-23 22:23:34
Gražu.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-23 22:04:29
Gražūs karoliai, spalvingi ir kvapnūs :)
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2010-09-23 19:58:24
p u i k i a i :)
Vartotojas (-a): jūros dukra
Sukurta: 2010-09-23 19:21:36
Nuostabu, tarsi padvelkė nuoširdumu ir kartu - neišvengiamai - rudeniu...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-23 19:19:14
vėrinių iš uogų ir riešutų jau buvo ir buvo, bet
tarp jų ,- vėsa aušra, naktis, geri skirsniai.