imu ilgą rudens siūlą
dar vasaroj vienas galas
įmerktas bet jau nebelaikomas
lipnių obuolinių karščio pirštų

patraukti iš savo akiračio
visus saulėlydžio trupinius
susirinkti suverti po vieną
šermukšnio uogą lazdyno riešutą

o tarp jų po vėsią
vasaros naktį ir aušrą
rugių lyg bangos nuo obelų kalno
ir saulės spindulį šešios pėdos po vandeniu

ir per vidurio vidurį galo galus
kaip pati brangiausią ir slepiamą
vieną spindulius laužiančią ašarą
ak dėkui Dievui iš džiaugsmo