Santrauka:
Iš praėjusios dalelės komentarų supratau, kad ŽŽ talpinti spontaninius kūrinius (ypač jų pradžias) nelabai priimtina :D Tai mane nustebino, mat maniau, kad čia dalinamasi visokia visokiausia kūryba.
TAIGI mano spontaninio prologo spontaninis tęsinys. Galgi niekas neišmes iš ŽŽ :D Pažadu, mano galvoje jau gimsta platus planas, kaip viskas vyks toliau. Spontaniškumas greitai išnyks.
Peržengusi aukštą medinį slenkstį vos bejutau pėdas. Šalti rasos lašai teberiedėjo balta mano oda ir byrėjo ant vilnonio žalio kilimo, palikdami tamsesnes dėmes. Kilimas atrodė toks šiltas, kad minutėlę tiesiog džiaugiausi galinti ant jo pastovėti, tačiau tuomet prisiminiau šiltas sausas kojines. Vos pasilenkiau prie spintos jų ieškodama, duslus beldimas į duris nutraukė ramią seno namo tylą.
Man į galvą tarsi trenkė panika. Nejaugi pavijo? Neįmanoma!
Suklususi žingtelėjau arčiau durų. Krūptelėjau pasigirdus dar trims dusliems TUK. Nuo beldimo durys net sudrebėjo. Negalėtų būti tas paliegėlis pypkininkas!
– Atidaryk! Žinau, kad esi viduje! – įsakmiai sududeno žemas vyriškas balsas. Nešaukė ir neskambėjo piktai – tai mane nustebino.
Neatsakiau. Sukoncentravusi visas jėgas pažvelgiau pro plyšį tarp durų ir staktos. Žvilgsnis pralindo per tą siaurą tarpą ir išlindo laukan.
Tai buvo jis – žmogysta. Bet mano „pagerintu“ žvilgsniu nebeatrodė toks paliegęs ir sukumpęs. Jis buvo jaunas, tik sergantis. Atsivėdėjęs ranka darsyk kumščiu trinktelėjo į storas duris.
– Atidaryk, ragana, aš žinau, kas tu, – tyliau, bet vis dar ryžtingai tarė jis, prisiglaudęs prie pat staktos, todėl mano žvilgsniui teko sugrįžti atgalios.
– Aš ne ragana! – neiškentusi įžeidimo atsiliepiau.
Mano išgąstis buvo dingęs, nes nebesupratau, kas JIS toks. Bet tikrai ne tas, kas maniau. Vadinasi, Mona klydo. Piktdžiuga trumpam užliejo širdį – įsivaizdavau, kaip Mona reaguos suvokusi savo klaidą.
Tada supratau, kad šitas žmogus už durų visgi kažką apie mane žino... Jis juk pajuto, kai jam padėjau. Jis mane atsekė. Ir pavadino ragana.
– Kas tu toks? – sušukau, nes šitas klausimas dabar man atrodė esminis.
– Atidaryk, – paprašė jis, ignoruodamas mano klausimą.
Dabar jo balsas suskambo visai silpnai, lyg būtų pavargęs.
Ką jis man gali padaryti? Paliegęs žmogelis, visai nepanašus į norintį mano mirties.
Pasukau sunkų raktą, trakštelėjo spyna ir durys prasivėrė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-09-25 11:50:10
Prisidedu prie laukiančiųjų tęsinio :)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-09-23 08:47:29
Menkos klaidelės nesugadina kūrinio. Jaučiu, kad kur kas sparčiau mokysies ir tobulėsi lyginant su manimi :)
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-09-22 21:59:17
Kūrinio siužetas intriguoja ir sudomina, labai lauksiu tęsinio :)
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-09-22 20:24:08
Oi, ten spausdinimo klaida, turėjo būti "džiaugiausi". Aš laikų labai nelinkusi maišyti, nemėgstu tokios klaidos labai :D Netyčiukas čia buvo. Tikiuosi moderatoriai pataisys.
Ačiū už siūlymus, aš rašyčiau ir rašyčiau, jei galėčiau :D Deja, mokslai, švelniai tariant, ėda mano laiką. Kiek galiu, tiek rašau. Todėl ir dalelės trumpos, kai įterpiu jų parašymą tarp pasiruošimų koliams ir panašiai :D
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-09-22 20:13:50
"Peržengusi aukštą medinį slenkstį vos bejutau pėdas. Šalti rasos lašai teberiedėjo balta mano oda ir byrėjo ant vilnonio žalio kilimo, palikdami tamsesnes dėmes. Kilimas atrodė toks šiltas, kad minutėlę tiesiog džiaugiuosi galinti ant jo pastovėti, tačiau tuomet prisiminiau šiltas sausas kojines." - kaip mėtosi laikai. Nereikėtų jų taip maišyti gretimuose, netgi viename sakinyje.
Lyg ir paliekama intriga. Bet siūlyčiau kelti ilgesnėmis dalimis. Ir neužtęsti per daug su įkėlimu, nes buvusios dalys, kai jos tokios trumpos, greit pasimiršta. Tad stiprybės ir sėkmės :)
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-09-22 19:17:46
Ačiū už gražų komentarą :)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-09-22 01:22:44
Kūrinys labai intriguojantis ir su paslaptimi, įdomus skaityti. Iš to fragmento, kurį čia radome, norisi tikėti, kad ir kitos, kurių mes neabejotinai sulauksime, ne prastesnės bus. Tai bene svarbiausias dalykas, būtinas geram prozos kūriniui. Tekste neužkliuvo nelogiškumai, sakiniai pakankamai tvarkingi. Iš to galima daryti išvadas, kad turi rašymo patirčių. Manes neerzina tas faktas, kad kūrinys vis dar rašomas, kad jo pabaigos vis dar nėra. Tad esu už kūrybos įvairovę. Juk ji gali būti tiesiogiai rašoma, čia į svetainę, be jokių tarpinių variantų. Turiu omeny publikacijas tik pabaigus rašyti paskutinį teksto sakinį. Tikiu, kad Žmogystą baigsi rašyti ir skaitytojai sulauks epilogo.
Mane džiugina tas faktas, kad po truputį fantastikos skyrelis atsigauna. Gal ir ne taip sparčiai, kaip norėčiau, bet pakankamai, kad galėčiau sau ištarti: pagaliau šis kūnas atsigauna, pulsas yra.
Turint viltį galima nuveikti daugiau. Tad kibk prie naujų "Žmogystos" dalių...