Peržengusi aukštą medinį slenkstį vos bejutau pėdas. Šalti rasos lašai teberiedėjo balta mano oda ir byrėjo ant vilnonio žalio kilimo, palikdami tamsesnes dėmes. Kilimas atrodė toks šiltas, kad minutėlę tiesiog džiaugiausi galinti ant jo pastovėti, tačiau tuomet prisiminiau šiltas sausas kojines. Vos pasilenkiau prie spintos jų ieškodama, duslus beldimas į duris nutraukė ramią seno namo tylą.
  Man į galvą tarsi trenkė panika. Nejaugi pavijo? Neįmanoma!
  Suklususi žingtelėjau arčiau durų. Krūptelėjau pasigirdus dar trims dusliems TUK. Nuo beldimo durys net sudrebėjo. Negalėtų būti tas paliegėlis pypkininkas!
– Atidaryk! Žinau, kad esi viduje! – įsakmiai sududeno žemas vyriškas balsas. Nešaukė ir neskambėjo piktai – tai mane nustebino.
  Neatsakiau. Sukoncentravusi visas jėgas pažvelgiau pro plyšį tarp durų ir staktos. Žvilgsnis pralindo per tą siaurą tarpą ir išlindo laukan.
  Tai buvo jis – žmogysta. Bet mano „pagerintu“ žvilgsniu nebeatrodė toks paliegęs ir sukumpęs. Jis buvo jaunas, tik sergantis. Atsivėdėjęs ranka darsyk kumščiu trinktelėjo į storas duris.
– Atidaryk, ragana, aš žinau, kas tu, – tyliau, bet vis dar ryžtingai tarė jis, prisiglaudęs prie pat staktos, todėl mano žvilgsniui teko sugrįžti atgalios.
– Aš ne ragana! – neiškentusi įžeidimo atsiliepiau.
  Mano išgąstis buvo dingęs, nes nebesupratau, kas JIS toks. Bet tikrai ne tas, kas maniau. Vadinasi, Mona klydo. Piktdžiuga trumpam užliejo širdį – įsivaizdavau, kaip Mona reaguos suvokusi savo klaidą.
  Tada supratau, kad šitas žmogus už durų visgi kažką apie mane žino... Jis juk pajuto, kai jam padėjau. Jis mane atsekė. Ir pavadino ragana.
– Kas tu toks? – sušukau, nes šitas klausimas dabar man atrodė esminis.
– Atidaryk, – paprašė jis, ignoruodamas mano klausimą.
  Dabar jo balsas suskambo visai silpnai, lyg būtų pavargęs.
  Ką jis man gali padaryti? Paliegęs žmogelis, visai nepanašus į norintį mano mirties.
  Pasukau sunkų raktą, trakštelėjo spyna ir durys prasivėrė.