Slepiama liga

Santrauka:
Slepiama liga
Man nepakako daiktiško pasaulio, nes jis be mano pastangų man dovanotas.
Galvoju: juk tai mano pojūčių apgaulė, daug didingesnis mano nuspalvotas.
Net nukirstą ant kalno klevą saugau. Tokį tikrą, kaip prieš pusšimtį metų,
visai nepanašus į tuos kurie užaugo,  toks išskirtinis ir toks jis retas.
Ne sulą klevo gėriau aš kalne. Aš liūdesį pasaulio gėriau.
Mažytis ir saugus buvau būties delne, bet netektys man gilų ilgesį atvėrė.
Lyg žaizdą gyvą, pulsuojančią po laiko luobu. Nesuvokiu, kas buvo tikra ir netikra.
Atmintis, kuri, tarytum, visa pasigrobus, kažkoks tikrumo ženklas iš už ribos nutiškęs.
O vėjas, smilgą glamonėjęs, paryčiais paspruko: kokia menka, neišvaizdi būties apvaizda.
O tas tikrumas tarsi palšas rudens rūkas. Narcizo kūnas, o kitkas - kažkas besvoris ir beveidis.
Aš vėl svaigstu puošniu lelijos žiedu. Jis ten, užuteky, kur upė daro vingį.
Nuvyto jis, užutekį užklojo smėlio pledas, išrengti lemties siūruoja karklai tingiai.
Laikinumas tarp būties ir nebūties: tos pačios, ledyno žvaigždės ir jam žibėjo tingiai,
bet jo, matyt, nebuvo dar užklupusi minčių griūtis, toji lavina - tarsi būtis sveiko proto vingiuos.
Ieškosi - rasi kūną pažinimo audrose, bet ir jis pradings įkalintas ženkle bendrybės:
pasaulį valdo tas - kurio nėra, o jei tiksliau - jis visur ir niekur, nebūnant būti - tobulybė.
Kybojo kūnas - Dievas prisikėlė...niekas, valdyt pasaulį bandęs gan aistringai:
dalijąs į kūnišką ir į tą, kažkas palieka, tik tiems, kurie to kūniško pristinga.
Tyli būtis ant skardžio, plaunamo tėkmės. Galbūt, nuo skardžio kartą į tobulybę skrydis -
pušelė neprabils - ji sklidina būties tankmės - ne taip kaip aš, suvokęs savo nekūnišką tuštybę.
Ji - kita, Ji - kitokia, todėl man kančia – kitoniškumas. Galbūt, išnyks ji, suteikus jai savo vertę,
arba, abstrakcija pavertęs, įveiksiu jos tikrumą. O jei kitas taip mane, tai kaip gi man ištverti.
Sergu šia nepagydoma liga dar nuo ledynų, niekybę dangstąs žodžiu lyg figos lapeliu:
juk lemtinga prigimtis - išlikimas: žvėries nagai ir iltys, padailinti Protėjo, mimo veideliu.
Ražas

2010-09-21 12:16:34

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2010-09-21 17:18:36

Turėjau perpus sulenkti, kad geriau būtų skaityti. Kam tokias paklodes dabar darote? Tegu ilgiau, bet... skaitytojui patpgiau.

Daug įmantrumo, bet man užtektų tik tiek:

Sergu šia nepagydoma liga
dar nuo ledynų,
niekybę dangstąs žodžiu -
figos lapeliu:
lemtinga prigimtis - vien išlikimas:
žvėries nagai ir iltys,
na, padailinti Protėjo -
mimo veideliu. ;)

Vartotojas (-a): Kapsė

Sukurta: 2010-09-21 14:45:35

Kai žinai, kad sergi, tik pusė bėdos. Visa bėda, kai sergi ir nesuvoki, jog esi ligonis. Prasmingas atsivėrimas, kupinas ,,pasaulio liūdesio". Ne kiekvienam tai duota.

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2010-09-21 12:37:01

Sveiko proto poetinė išminties filosofija. Ją reikėtų - kad ir po mažai, bet skaityti kiekvieną dieną.
Deja, nedarom to ir tikriausiai taip neatsitiks.
Na, o dabar net neįpusėjus skaityti, atsiminė švogeris, kurį neseniai aplankiau Alytuje ir kuris skundėsi, kad jam visi skauda jau prieš trejus metus nupjautą koją. Labiausiai, kažkodėl jos pirštus.
Ranka kažkodėl savaime, mielas Ražai, tiesiasi prie kleboniškos...
Būk drūtas!

Vartotojas (-a): semema

Sukurta: 2010-09-21 12:33:57

minties didžiadvasiškumas dvelkia čia ,..... mokausi