Užstrigo mano laikas.
Net nežinau,
Kuomet va šitaip – ką daryti?
Šekspyras mesteli sonetą:
- Paskaityk!
Ir išgirstu,
Kaip iš toli toli:
„Iš gero medžio laukiam atžalos... “

Bet, mielas,
Atsibusk ir rodyk į save,
Tą atžalą, pakėlusį į dieną.
Norėčiau prisiglaust prie jos,
Bet kažkodėl nesurandu.
Sudunda vienas, kitas būgnas,
Kažką užbliauna šaukt triūba -
Nejau tai tavo atžalą?

O juk atsimenu -
Net ir tuomet,
Kai tavo žvakė buvo uždegta,
Dar vis, manei, o Viljamai  - ne tu,
O Dievas miršta.

Įstrigusiam laike perdaug pavojų.
Ir šitokia mintis labai gyva,
Tačiau truputį kiek kitaip galvoju:
Poetas tarsi žemė
Paima, kas sutelpa į sėją
Ir sugrąžina  šimteriop daugiau.

Ar daug iš tų,
Kuriuos žinau,
Su manimi va taip suvokti geba?