Mano tolimas drauge,
Gal tu stovi galukiemy medžio pavėsy
Ir skaičiuoji spalvotas dienas,
Per gelstančią pievą nubėgusias?
Gal aguonos žiedo ugny
Nesudegusių ieškai savo svajonių šešėlio?
Ar matai tuos takus,
Dėl kurių tarsi vaikas išklydai iš kelio
Ir per aštrią ražieną
Prabėgusios savo jaunystės pagaut pasileidai?
Nušlamėjo galukiemy medžių viršūnėmis
Ir aguonų ugny amžinai supleškėjo
Iš bemiegių naktų mintyse sudėliota iliuzija,
Kad pasaulį mes keičiame patys,
O ne jis mus pastato į vietą...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-21 20:32:24
" Kad pasaulį mes keičiame patys,
O ne jis mus pastato į vietą..." - įdomi mintis...
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-09-21 01:40:38
tas tiesa - kiekvienas savo.
bet... mano tolimas drauge, gal tu?...
iliuzijų pasaulis beribis, tuo jis ir žavus, ania?
:)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-21 00:00:28
Kiekvienas mūsų turi savo pasaulį. Bent aš esu tokios nuomonės.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-09-20 23:25:40
iliuzijos užpildo gyvenimo spragas, užglosto ir sušildo, tegul ir trumpam, tegul ir supleška :) ...patiko sueiliavimo mintys
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-09-20 23:20:45
nostaligiškai apmaudus :)
bet juk ir keičiame pasaulį, rasdmi jame būten - savąją vietą :)