Mano tolimas drauge,
Gal tu stovi galukiemy medžio pavėsy
Ir skaičiuoji spalvotas dienas,
Per gelstančią pievą nubėgusias?
Gal aguonos žiedo ugny
Nesudegusių ieškai savo svajonių šešėlio?
Ar matai tuos takus,
Dėl kurių tarsi vaikas išklydai iš kelio
Ir per aštrią ražieną
Prabėgusios savo jaunystės pagaut pasileidai?

Nušlamėjo galukiemy medžių viršūnėmis
Ir aguonų ugny amžinai supleškėjo
Iš bemiegių naktų mintyse sudėliota iliuzija,
Kad pasaulį mes keičiame patys,
O ne jis mus pastato į vietą...