Tik nemigos akys skaičiuoja sekundes
Ir laiko tėkmė paskandina krantus
Išdžiūvusios lūpos – jos trokšta mylėti
Ir ašarom trupa ledinis dangus.
Tik dvi saujos žemių byrančios pirštais
Tik du tie laivai nusinešę jausmus
Ir gęstančios rankos – sugrubo iš lėto
Praeityje pasiliko džiaugsmus.
Tik tyloje verkė aklos minutės
Ir ryto aušroj nespindėjo lietus
Nes dvi saujos žemių tekėjo per pirštus
Ir pasiliko tik šaltas dangus.
Avija
2010-09-20 13:21:16
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-20 21:49:10
Aha, ypač pastaruoju metu labai lietus akcentuojamas. Žinoma, man tai be galo malonu ;) Ir lūpos džiūsta, ir žemės byra, tai vis dėl lietaus trūkumo ;)
Anonimas
Sukurta: 2010-09-20 15:22:16
Visai gražiai skamba. Tik pastebėjau, kad tam tikros metaforos turi savo populiarumo laiką (kai užeina banga, tai ilgai ir neatslūgsta):D
Anonimas
Sukurta: 2010-09-20 15:00:59
Ir laiko tėkmė paskandina krantus - aš sakau atvirai: siaubinga yra šitaip eilėrašty kalbėti
Anonimas
Sukurta: 2010-09-20 13:57:56
... labai gražiai sudėliota :) ...
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-20 13:33:41
Skausmingai nuskambėjo...
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-09-20 13:31:12
Labai sunkios ir be galo skaudžios tos dvi saujos byrančios žemės. Gana gerai pasisekė atskleisti šaltį, užvaldiusį jausmus.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-09-20 13:28:35
grynas gedulo veidas, žemėtais delnais...
lenkiu galvą, prieš verkiančią sielą