Santrauka:
Kažkada dirbau su fiziškai neįgaliais vaikais iš vaikų namų, su vaikais, kurie niekada nematė savo tėvų, namų. Ar jie juos turėjo? Gal... Bet visi jie tuo tikėjo. Ir dar tikėjo, kad kada nors ateis jų mamos ir jie jau nebegrįš čia, kur nėra tikros šilumos. Ir jie niekad neteisė savo tėvų, niekada... Šiame eilėraštyje nėra mano minčių, tai tų vaikų mintys ir norai, todėl jis parašytas be ypatingų išvingiavimų. Tai lyg ir mergaitės monologas.
Aš, mama, tavęs pasiilgau
Nors niekad tavęs neregėjau.
Nupinsiu vainiką iš smilgų
Kartu su pavasario vėju.
Papuošiu tave, kai ateisi,
Norėsi mane apkabinti.
Sugrįžk, mama, juk aš neteisiu.
Nereikia manęs jau auginti.
Aš – grūdas, kurio tu nesėjai,
Ant tako suplūkto išdygęs.
Aplinkui mane vien teisėjai
Ir krūmai erškėtrožių dygūs.
Žinai, mama, viską ištvėriau,
Tik ilgesio nenugalėjau.
Atleisiu tau, mama, kad gėrei,
Galbūt tu kitaip negalėjai –
Galbūt tave gniuždė likimas,
Galbūt mudvi pametė tėtis...
O kartais šaukiu net užkimus –
Per sapną imu net ilgėtis
Namų, tų kurių neturėjau.
Aš lovoj guliu – mane klostai.
Galbūt taip nebuvo. Norėjau
Tų rankų, kurios galbūt glostė,
Akių, kurios gal pasiilgo,
Širdies, kuri galbūt mylėjo...
................................................
Nulūžo pageltusios smilgos
Nuo vėjo. Nuo rudenio vėjo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-09-29 17:18:02
Toks jautrus ir širdingas kalbėjimas nuostabiai išlietas eilėmis.
Ir toks aktualus šiai dienai, deja, retai išgirsta tos, kurioms tai skirta.
Vartotojas (-a): nektariukė
Sukurta: 2010-09-28 22:37:39
Puikus, nors graudus ir jautrus kūrinys.
Žinau ką tai reiškia...
Aš dirbu su neįgaliuoju jaunimu, kai kurie taip pat neturi tėvų...
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2010-09-20 22:22:55
Skaudus monologas,
prasmingas žodis.
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2010-09-20 21:45:59
skaudūs likimai,o eilės nuplasnojo salomėjiškai spaudžiant širdį
priglaudžiu:))
Vartotojas (-a): mėnesiena
Sukurta: 2010-09-20 20:03:46
Dirbu su šiais vaikučiais. Žinau jų visas paslaptis, skaudžius išgyvenimus ir svajones. Noras turėti sau artimą yra begalinis. Akimis jie ryja dėmesį, laukia šypsnio. Tai jiems tarsi didelė dovana. O apkabinimas, tai kažkas nerealaus. Jų norai nėra dideli.Būti mylimiems, apgaubties dėmesio ir kas vakarą apklotiems lovytėse. Smagu, kai gali save padalinti vaikams, nors trupinį padovanot tos šilumos, kurios jie ieško, apie kurią svajoja naktimis šviečiant ryškiam mėnuliui.
O autorius taip moka įsigyvent, kad nėra ką bepridurt. Eilėse kalbama vaikišku ilgesiu, sudaužytomis svajomis.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2010-09-20 13:32:34
Kažkaip lengvai išsiliejot apie tokius skaudžius dalykus...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-20 13:07:05
Atėjau dar kartą, atleiskite, šiuose penkiose eilutėse - gyvenimas tikras.
Aš lovoj guliu – mane klostai.
Galbūt taip nebuvo. Norėjau
Tų rankų, kurios galbūt glostė,
----------------------------------
Aplinkui mane vien teisėjai
Ir krūmai erškėtrožių dygūs.
p.s. aš radau ir priglaudžiau. Nereikia mūsų gailėti. Toks gyvenimas. Ir pirštinaitėm ar kojinaitėm - neužlopo skylės.
AUKLĖTOJŲ ŠIRDIS - LENKIU PRIEŠ JUOS GALVĄ - MYLINTI ŠIRDIS...
va, ko reikia vaikui tokiam.
Jūs - geras žmogus. Tokių ten trūksta, kodėl išėjote?
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-09-20 11:04:14
Nors ir neteko man patirti tokio ilgesingo skausmo, bet mačiau tų vaikelių akeles...Lankiausi su dukra vaikų namuose, nešėme ten primegstų kojinyčių, kepuryčių, šalikėlių...Širdis plyšo, žiūrint į tas tyras šviesias akeles, kurios žvelgė su tokiu ilgesiu, tokiu skausmingu laukimu...Sugnybo širdį Jūsų eilius, labai sugnybo...
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-20 10:14:51
Jautriai, gyvenimiškai, teisingai... Patiko, labai.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-20 08:37:40
Ir aš žinau,
kaip spengia vaiknamyje
sienos,
Kaip naktys suvaitoja
skauduliais apsunkę,
O tu esi lyg šapas tyruose juk...
vienas,
vis klausi: Mama, už ką!?..
Juodai - baltas sapnas,
kurio gelmė, broliuk, -
gyvenimas.
Užaugome. Ir mes...
Ne šapas,
Juk mūsų burės - MEILĖS genamos.
Apkabinu Tave. Supratau viską. Mūsų daug juk ir mes - broliai, seserys. Malonu, Lietau, bus dabar pas tave užeiti. Gyvuok , Broliuk :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-09-20 00:14:44
žiaurūs gyvenimo akibrokštai eilėse...o sueiliuota nuostabiai...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-09-20 00:13:41
ai,kaip liūdnai pradedama rugsėjo 20-toji...