Aš, mama, tavęs pasiilgau
Nors niekad tavęs neregėjau.
Nupinsiu vainiką iš smilgų
Kartu su pavasario vėju.

Papuošiu tave, kai ateisi,
Norėsi mane apkabinti.
Sugrįžk, mama, juk aš neteisiu.
Nereikia manęs jau auginti.

Aš – grūdas, kurio tu nesėjai,
Ant tako suplūkto išdygęs.
Aplinkui mane vien teisėjai
Ir krūmai erškėtrožių dygūs.

Žinai, mama, viską ištvėriau,
Tik ilgesio nenugalėjau.
Atleisiu tau, mama, kad gėrei,
Galbūt tu kitaip negalėjai –

Galbūt tave gniuždė likimas,
Galbūt mudvi pametė tėtis...
O kartais šaukiu net užkimus –
Per sapną imu net ilgėtis

Namų, tų kurių neturėjau.
Aš lovoj guliu – mane klostai.
Galbūt taip nebuvo. Norėjau
Tų rankų, kurios galbūt glostė,

Akių, kurios gal pasiilgo,
Širdies, kuri galbūt mylėjo...
................................................

Nulūžo pageltusios smilgos
Nuo vėjo. Nuo rudenio vėjo...