Kaita

Pasidalinau pavasariu.
Perpus.
Lygiom dalim.
Ir ša!
Įsiklausyk -
Pašėlusių laukinių eržilų lėkimas.

Ir nutapiau tada pasaulį tavo akimis
Aistringų lūpų išraiškingais vingiais.
Ir netiesa, ką apgavikai vėjai gaus,
Ir nors įsups taip drąsiai į prašmatnų nertą rūbą -
Tavųjų rankų mano kūnas lauks,
Net jei jausmai - sakys - tik apanglėję.

Iš alkio kauks širdis.
Girdi?
Tarytum vienišo žvėries staugimas...

Naktim išėjusi aš klaidžiosiu vėl tavimi,
Bet taip paliesti ir nesugebėsiu.
pasiklydusi_tamsoje

2010-09-19 00:20:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): moli

Sukurta: 2010-09-24 06:14:04

aistringas, gyvas kalbėjimas.

Vartotojas (-a): jūros dukra

Sukurta: 2010-09-20 23:12:00

Geros eilės, tik kodėl "Kaita"?

Anonimas

Sukurta: 2010-09-19 23:22:50

Įsidėmėkite - brūkšniai skyriami tarpais iš abiejų pusių.
Dalintis per pusę ir tapyt pasaulį - per daug girdėta.

Vartotojas (-a): Liepa

Sukurta: 2010-09-19 18:42:00

Man labai patiko.

Vartotojas (-a): Meškienė

Sukurta: 2010-09-19 10:45:07

Iš alkio kauks širdis.
Girdi?
Tarytum vienišo žvėries staugimas... Puiku...Emocingas, ilgesiu alsuojantis kūrinys...Labai patiko Imu :)

Vartotojas (-a): Gaiva

Sukurta: 2010-09-19 06:07:41

Nuostabu.Audringa.Vien eržilai kiek šarmo duoda.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-09-19 02:35:38

Gražu, ilgesinga. O labiausiai pabaiga patiko.