Pasidalinau pavasariu.
Perpus.
Lygiom dalim.
Ir ša!
Įsiklausyk -
Pašėlusių laukinių eržilų lėkimas.
Ir nutapiau tada pasaulį tavo akimis
Aistringų lūpų išraiškingais vingiais.
Ir netiesa, ką apgavikai vėjai gaus,
Ir nors įsups taip drąsiai į prašmatnų nertą rūbą -
Tavųjų rankų mano kūnas lauks,
Net jei jausmai - sakys - tik apanglėję.
Iš alkio kauks širdis.
Girdi?
Tarytum vienišo žvėries staugimas...
Naktim išėjusi aš klaidžiosiu vėl tavimi,
Bet taip paliesti ir nesugebėsiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2010-09-24 06:14:04
aistringas, gyvas kalbėjimas.
Vartotojas (-a): jūros dukra
Sukurta: 2010-09-20 23:12:00
Geros eilės, tik kodėl "Kaita"?
Anonimas
Sukurta: 2010-09-19 23:22:50
Įsidėmėkite - brūkšniai skyriami tarpais iš abiejų pusių.
Dalintis per pusę ir tapyt pasaulį - per daug girdėta.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-19 18:42:00
Man labai patiko.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-09-19 10:45:07
Iš alkio kauks širdis.
Girdi?
Tarytum vienišo žvėries staugimas... Puiku...Emocingas, ilgesiu alsuojantis kūrinys...Labai patiko Imu :)
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-09-19 06:07:41
Nuostabu.Audringa.Vien eržilai kiek šarmo duoda.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-19 02:35:38
Gražu, ilgesinga. O labiausiai pabaiga patiko.