O mylimas...!
Vienišas savam kely tu niekada neliksi,
Tau mėnuo rodys kur gi eit ir kuo tikėt.
Tik leisk man, mano silpnume pradingti...
Vienatvės reikia man. Nežmoniškai ilgam.
Kiekvieną tavo žodį uždariau į tamsią skrynią,
Kiekvieną virpesį aš uždariau giliai širdy.
Vienuolės celėn tykiai veda mano žingsniai.
Tik varpo gaudesį girdžiu aš miesto šurmuly.
Tylos man reikia, kad suprasčiau savo būtį,
Aistros raudonus rūbus keisčiau į juodus.
Ne gedulas! Neguosk...Tai mano mintys.
Pavirsti, nors trumpam, joms lemta pelenu pilku.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-07-25 22:57:28
taip, taip. kelias ne į celę, o į naują aistrą- vienatvės, kuri baigsis kai nustosi tuo mėgautis.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-19 23:25:01
Man paskutinės dvi eilutės nepatiko. Visa kita - patiko.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-18 23:46:02
Vienatvės būtinai reikia, tik ne per ilgai...
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-09-18 23:00:26
"Tik leisk man, mano silpnume pradingti..." -to,Tau niekada neleisčiau. Niekada. Būk-mieloji!
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-09-18 19:12:52
...tai vis atskilusios širdelės pasekmės....nesinorėtų virsti pelenu , jei plaktų vienu ritmu šalia...gražiai sueiliuotas jausmas, gal abejonės...