Vienatvės celė

O mylimas...!

Vienišas savam kely tu niekada neliksi,
Tau mėnuo rodys kur gi eit ir kuo tikėt.
Tik leisk man, mano silpnume pradingti...
Vienatvės reikia man. Nežmoniškai ilgam.
Kiekvieną tavo žodį uždariau į tamsią skrynią,
Kiekvieną virpesį aš uždariau giliai širdy.
Vienuolės celėn tykiai veda mano žingsniai.
Tik varpo gaudesį girdžiu aš miesto šurmuly.
Tylos man reikia, kad suprasčiau savo būtį,
Aistros raudonus rūbus keisčiau į juodus.
Ne gedulas! Neguosk...Tai mano mintys.
Pavirsti, nors trumpam, joms lemta pelenu pilku.
pasiklydusi_tamsoje

2010-09-18 18:16:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2011-07-25 22:57:28

taip, taip. kelias ne į celę, o į naują aistrą- vienatvės, kuri baigsis kai nustosi tuo mėgautis.

Anonimas

Sukurta: 2010-09-19 23:25:01

Man paskutinės dvi eilutės nepatiko. Visa kita - patiko.

Vartotojas (-a): Liepa

Sukurta: 2010-09-18 23:46:02

Vienatvės būtinai reikia, tik ne per ilgai...

Vartotojas (-a): Beprotybė

Sukurta: 2010-09-18 23:00:26

"Tik leisk man, mano silpnume pradingti..." -to,Tau niekada neleisčiau. Niekada. Būk-mieloji!

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-09-18 19:12:52

...tai vis atskilusios širdelės pasekmės....nesinorėtų virsti pelenu , jei plaktų vienu ritmu šalia...gražiai sueiliuotas jausmas, gal abejonės...