O mylimas...!

Vienišas savam kely tu niekada neliksi,
Tau mėnuo rodys kur gi eit ir kuo tikėt.
Tik leisk man, mano silpnume pradingti...
Vienatvės reikia man. Nežmoniškai ilgam.
Kiekvieną tavo žodį uždariau į tamsią skrynią,
Kiekvieną virpesį aš uždariau giliai širdy.
Vienuolės celėn tykiai veda mano žingsniai.
Tik varpo gaudesį girdžiu aš miesto šurmuly.
Tylos man reikia, kad suprasčiau savo būtį,
Aistros raudonus rūbus keisčiau į juodus.
Ne gedulas! Neguosk...Tai mano mintys.
Pavirsti, nors trumpam, joms lemta pelenu pilku.