Tu pastūmėk mane į dangų
Su savo meile tvirtom rankom.
Ir liūdesį lyg rasą vėsią
Tu vėju nukratyk pavėsy.
Tu pastūmėk mane į dangų
Tegul truputį netgi tvankų
Nuo tavo saulės spindulių.
Aš nebijau – nudegt galiu.
Tu pastūmėk mane į dangų
Akis pravėręs tartum langą
Į širdį įsileiski drąsiai –
Tau atiduosiu, ką ten rasiu
Tu pastūmėk mane į dangų,
Žinau, vienintelį ir brangų.
Juk padalinsiu jį per pusę –
Tu mano, o aš tavo būsiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-10-01 07:39:12
:)...man patiko jausmas
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-18 23:33:17
Man patiko, jausmingas toks...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-18 15:13:45
Normali čia ta eilutė /tu vėju nukratyk pavėsy/. taip galvojant, galima pasakyti, jog /pastūmėk/ irgi pernelyg grubu, reikėtų keisti, į tarkim/ pakylėk/. Bet čia jau autorės išmonė ir būtent visi žodžiai, kaip ir vienam lygyje /pastūmėk, nukratyk, pravėrei, nudegti/. tokia mano nuomonė. O trafaretinių išsireiškimų čia gal ir yra, bet jie tikrai neakcentuotini. turiu omenyje visą posmelį, bendrą jo mintį, o ne paskirus posakius. Čia ne baltos eilės, kur galima išvingiuoti mintį iki matematinių aukštumų, o eiliuotas kūrinukas. Geras eiliukas, kaip pradedančiai netgi labai. Sėkmės ir toliau rašant.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-18 14:15:55
... gražus dangaus padalijimas.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-18 12:25:14
Tu vėju nukratyk pavėsy - grakštinkite šią eilutę.
Silpna raiška, per ryškus trafaretinis kalbėjimas bei įvaizdžiai. Kartojama ne tokia stipri, kad atsvertų.