Vienos dienos laikas greitas, tačiau kai pasistengi išlaikyti jį atmintyje, atsitinka įdomus dalykas. Į šią mano rugsėjo pirmąją  atsišaukė kiti rugsėjai. O kai jie visi su nešuliais, Viešpatie, kur man juos patalpinti? Nors bėk iš Pastogės departamento ir krauk juos kur begali, kad ir bažnyčioje. Bet juk darbo ir be atsiminimų nemažiau kaip dalgio ir pjautuvo laikų rugiapjūtės laukuose – šluostai, brauki prakaitą, o jis net iš kojų padų varva.  
Vartant „lietuvio kalendoriaus“ įrašus, neretai akis užkabina pasižadėjimai per didesnį - trumpesnį laiką atlikti susikaupusius  būtiniausius darbus. Šįryt prieš saulės patekėjimą juos papildžiau dar vienu: „trūks – plyš, bet reikia pasikapstyti po „mindauginius“ užrašus ir rimti pagalvoti, ar neverta juos paruošti knygai“.
Netrukus prirašiau:
Bet ar bus taip padaryta? Juolab, kad mano asmeninis laikas išsemtas, pasiliko tik ant dugno, kur kokybė niekuomet nebūna gera. Jau Seneka laiške Lucilijui rašęs, kad, girdi, Lucilijau, “dar mūsų senoliai suprato, vėlu taupyti, kai dugnas matyti. Juk ant dugno lieka ne tik mažiausia, bet ir tai, kas prasčiausia“.
Bet ar supratimas, kad būtina atlikti planuotą veiklą, atmeta vertę neplanuotų darbų, kurie atsiranda dabar, iš anksčiau net nežinant, kad jie bus? Ar bent  galėjau numanyti, kad tokį ankstyvą rytą į departamentą  ateis ponas Omnia ir sakys tostą  rugsėjo 1-osios varduvininkams?
Jeigu kas mano kitaip, negu aš, apie tai net nesapnavęs, tegu mano. O man knieti būtent priskirti tai dienai eilėraštį, kuris viešumon pasirodė vėliau. Bet dabar liudiju, kad jis yra rugsėjo 1-osios mano dvasios kūdikis. Ir atsitiko, beje, kaip labai reta – pradžioje atsirado eilėraščio pavadinimas, o paskui... Bet ar reikia kalbėti apie tai, ką galima parodyti?  

Marijos žemė

Mano dalioj
Vienatvės jau nebūna,
Nes ji tokia,
Kad žyla akmenys ir Dievas -
Teisiu save
Kaip žmogų ir už tuos,
Kas kėlė ginklą ir sušaudė
Litvakus Lietuvoje.

Seniai jau mano kelias
Po žmonių pasaulį,
Dabar net ne akim,
Tik mintimis galiu su juo pabūti -
Pavargusi kaip pakelėj Kristaus mūkelė  
Išvaikščiota mirtim
Marijos žemė.

Ir pasigirdo ovacijos. Nelabai  supratau, kodėl, bet varduvininkų ovacijos per mano ausis mušė taip, kaip tie vienuolika būgnų, kurios krepšinio sirgaliai nusigabeno į Turkiją ir daužė, apšaudydami Argentinos rinktinę taip, kad neduok dieve niekam to patirti. Atsitiko netgi blogiau negu švedams prie Poltavos.
- O mūkelė irgi tarptautinis žodis? - kažkodėl paklausiau Omnią.
Pastogės departamento svečiai į mane  sužiuro taip, kad ne ką galėčiau apie tai pasakyti, bet tuoj pat suvokiau, kad savo eilėraštį girdėjau tik vienas aš, girdėjau savyje ir negirdėjau, kokį tostą varduvininkams pasakė Omnia. O tos ovacijos ne man, o jam, Omniai už pasakytą tostą.
Dievas baudė mane dar kartą, bet lyg pasigailėdamas - vis po pusketvirto šimto dienų man dovanodamas rugsėjo 1-ąją.  Ir štai ši jau 71-oji.
Pranas: Būna, ponai, ir taip, kai atrodo esi čia kartu su visais, o iš tikrųjų toli toli ir vienas.
Egidijus: Tai va, dzieduli, taip tikriausiai atsitiko ir su tavo atomine bomba. Ne čia buvai, o ten, padebesiuose.
Pranas: Išvykos į padebesius kaip sapnai, jie tuoj pat užsimiršta. Bet nemanykite, kad bandyčiau jums dievažytis, jog, mieli varduvininkai, tikrai buvo taip, kaip sakiau. Buvo taip, kaip Šiluvos piemenys pasakojo kalvinų pastoriui, o jis netikėjo apie Švenčiausios panelės Marijos apsireiškimą. Ir kas iš to, kad jis netikėjo jais? Visa Lietuva ten renkas į kelių dienų atlaidus. Po savaitės pamatysite ar bent išgirsite kokios minios maldininkų ten sugurgės iš visos Lietuvos.  
Verena: Va šito dalykėlio ir be ašakos neišspjausi. Dar mergos metuose nebuvau, kai apšaukė ne lietuve vien todėl, kad vaikštinėju nepažinusi Šiluvos atlaidų. Pradėjau laukti jų kaip dovanos. Iš tikrųjų, marios žmonių. O iš ten grįžau jau Marijos giesmes  giedodama.
Omnia buvo atidus, bet suvokti, kodėl dabar atsirado šitos kalbos, jam nebuvo  lengva. Į Pastogės departamentą atėjo vėliau ir negirdėjo mano pasakojimo apie matytą atominio sprogimo išvaizdos debesį, pakibusį viršum Kryžiokų miško ir neskubiai slenkant Lenkijos kryptimi, kur galynėms dėl Europos medelių ruošėsi  krepšininkai. O Vroclove su kitais ir – lietuviai. Buvau įsitikinęs, kad tas bjaurus debesis nusitaikęs šio miesto kryptimi. Atsirado progą dar kartą  papasakoti, tikintis, kad gal šis žmogus patikės manimi. Net   pamaniau, kad jį  man čia pasiuntė pats Dzievulis, nes tai fantastikos žmogus, o tai reiškia, kad jo smegenų sandara vis dėlto pranašesnė. Kodėl nemanyti, kad tas debesys it pranašystės arba lemties ženklas, kuris iš tikrųjų netrukus sugriaudėjo viršum Lietuvos krepšinio garbės. Kodėl?  
- Pone, - tariau jam, -nežinau, kaip vertinate mano poeziją, bet man dabar  norėtųsi išgirsti, kad jūs suvokiate, jog poetai- nepaisant kokie jie bebūtų- negali  būti melagiai. Ar manote, kad gali būti ir kitaip?
- Kai kalbi Dievui į ausį kitaip būti negali. Bent jau tie poetai, kuriuos pažįstų, žinau, skaitau, jie yra dori, garbingi žmonės. Juos neretai vadinu fleitos žmonėmis. Regis, tik pučia, o išgirsti garsą. O kodėl  jums reikia tai žinoti? - susidomėjo Omnia.
- Marijos žemės vis dėlto yra Marijos žemė ir tai, ko kitur gali ir nebūti, joje nebūti negali.
Mielas žmogus atidžiai pažiūrėjo man į veidą, paskui neskubiai apžvelgė rugsėjo 1-osios varduvininkus, o galiausiai nei vieno mūsų nematydamas, tik akimis glostydamas Pivašiūnų Švenčiausios Marijos - nuliūdusiųjų paguodos paveikslą, popiežiaus Jono Pauliaus II vainikuotą 1988 metais:
- Taip, tokia žemė yra. Aš ją irgi neblogai pažįstu ir pasitaiko, kad atsitinka taip, kaip tau, kuomet visas pasaulis  išnyksta, o jame tik aš vienas. Gaila, žinoma, kad  neišgirdai mano tosto, bet ką jau bedarysi. O tavo vėliavėlė  su  sirgaliaus -  rėksnio profiliu joje yra tiesiog puiki. Pirmą kartą taip anksti ir taip skaudžiai šaukiau MES LAIMĖSIM! kad vaizdas panašus į sprogusios atominės  bombos išmestą ir padangės padebesiuose pakabintą grybą.  Džiaugiuosi, ponai, jus čia sutikęs, labai džiaugiuosi, - atitraukdamas  akis nuo paveikslo, pasakė Omnia mea ir jo žodžiais nebuvo  įmanoma nepatikėti.
                                    (bus daugiau)

Pelėda

2010-09-18 09:29:04