Kai saulės spindulys nutįso baikščiai,
Kapsčiaus pastirusi tirštam rūke.
Pakėliau aš akis į jį, o ten šešėlių paukščiai.
Jie ir parodė miegantį tave.
Paskendęs rūko pataluos tarp gijų,
Norėjai svaigią žemės gyvastį sapnuot.
O saulės spindulys, perskrodęs rytą,
Iš laimės sapno stengėsi vaduot.
Glaudžiau tave rūku, kad nenubustum.
Šešėlių paukščių paprašiau apgaubt sparnais.
Norėjau stipriai, kad mane pajustum.
Bet tu miegi. O man jau laikas eit.
Gaiva
2010-09-14 07:22:53
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-09-14 21:45:22
Tarsi paveikslas, išnyrantis iš slaptingo rytinio rūko...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-14 20:03:04
Atgaivina Gaiva! :)
Anonimas
Sukurta: 2010-09-14 16:15:09
Visai neblogas, pernelyg nenusaldintas lyrinis tekstas. Vienas geresnių iš Jūsų skaitytųjų.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-14 12:08:24
Šešėlių paukščiai parodė miegantį tave - gražu. Visas gražus.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-09-14 07:42:16
et ta beatodairiška meilė...ir rūkuos ir lietuje, ir snaigėse supasi :)