Kai saulės spindulys nutįso baikščiai,
Kapsčiaus pastirusi tirštam rūke.
Pakėliau aš akis į jį, o ten šešėlių paukščiai.
Jie ir parodė miegantį tave.

Paskendęs rūko pataluos tarp gijų,
Norėjai svaigią žemės gyvastį sapnuot.
O saulės spindulys, perskrodęs rytą,
Iš laimės sapno stengėsi vaduot.

Glaudžiau tave rūku, kad nenubustum.
Šešėlių paukščių paprašiau apgaubt sparnais.
Norėjau stipriai, kad mane pajustum.
Bet tu miegi. O man jau laikas eit.