Rūdyjantis medžių aksomas
Panyra į ryto baltumą.
Atlaidžiai lyg kaimo madonos
Kaštonai į tolumą žiūri.
Sudylančios rudenio spalvos
Aptaško užmiegančią gamtą,
Nuo vasaros saulė pavargus
Dvejodama kopia į dangų.
Lyg seną nutrintą albumą
Dienas laikas vystantis varto.
Tavęs gal visai nė nebuvo,
Tik vėjas dar sušnabžda vardą.
Po kojom su lapais jis gula,
Voratinkliais draikos prie veido,
Varpais gaudžia: buvo-nebuvo
Ir meile užlieja iš karto.
Tarsi uždangai griuvus jausmų
Plaukia žemė su tavo vardu...
kuoka
2010-09-13 11:43:01
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-09-13 21:09:48
Taip lengvai susiskaitė...Gražiai ir vaizdžiai aprašytas rudens peizažas.
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-09-13 20:32:51
Paskutinės eilutės gražiai apvainikuoja visą eilėraštį, patiko:)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-09-13 17:21:46
Taiklūs palyginimai, įasmeninimai. vaizdingos metaforos verčia ,,nutrintą albumą" pavartyti iš naujo.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-13 14:58:17
Ir man patiko...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-13 13:03:24
Lengvai ir labai išraiškingai. Metaforos tokios negirdėtos. Gražu.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-09-13 12:06:07
Gražiai suskambo:
Rūdyjantis medžių aksomas;
Atlaidžiai lyg kaimo madonos
Kaštonai į tolumą žiūri.