Rūdyjantis medžių aksomas
Panyra į ryto baltumą.
Atlaidžiai lyg kaimo madonos
Kaštonai į tolumą žiūri.

Sudylančios rudenio spalvos
Aptaško užmiegančią gamtą,
Nuo vasaros saulė pavargus
Dvejodama kopia į dangų.

Lyg seną nutrintą albumą
Dienas laikas vystantis varto.
Tavęs gal visai nė nebuvo,
Tik vėjas dar sušnabžda vardą.

Po kojom su lapais jis gula,
Voratinkliais draikos prie veido,
Varpais gaudžia: buvo-nebuvo
Ir meile užlieja iš karto.

Tarsi uždangai griuvus jausmų
Plaukia žemė su tavo vardu...