Juodas vakaras pirštais šaltais
glosto tavo pavargusį skruostą.
Rimsta mintys ir virsta sapnais,
kad sušildytų naktį, paguostų...
Pro užgesusį langą žiūri -
nebešviečia nė vienas žibintas,
tik vidurnakčio skraistė niūri
slepia saulės kasas neišpintas.
Aš ateisiu pušyno taku
tik vilties šviesele pasišvietus.
Jausi kvapą rasotų plaukų
ir norėsi ieškoti tos vietos,
kur dar liko takelis siaurutis
ir drabužio ištirpęs šešėlis...
Apsilankymas buvo trumputis
ir iš miego tavęs neprikėlė.
2006-11
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-09-13 20:20:48
Labai patiko šis kūrinys:) į mėgstamiausius ir rekomenduoju
Anonimas
Sukurta: 2010-09-13 08:21:33
vilties šviesele pasišvietus. (neužsigaukite, keiskite, nes čia - sviestas sviestuotas“)
-------------------------------------------------------------------------------------------------
O kūrinys labai gražus, patiko tikrai. Lyriškai liejasi širdis Jūsų.
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2010-09-12 22:02:11
Geras, rimtas darbas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-12 21:31:59
Man tai labai gražus. Labai švelni kalba. Ir tie mažybiniai žodeliai čia tinka.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-09-12 21:14:43
Švelni, guodžianti...viltinga sapno vizija...patiko ir pasiimsiu :)
Anonimas
Sukurta: 2010-09-12 20:44:12
Gražu, jauku. Geras darbas. Bet kažin ar tai būtų sonetas. Nereikėtų dalint paskutinio posmo per pusę.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-09-12 20:00:18
Nuskambėjo, kaip gražus lėtas valsas... Švelniai viltingas sapnas. Puikus eilius :)
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-12 19:57:02
Man tai labai patiko...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-12 19:43:39
Perkeliu į Lyriką.
Tradicininis, ramus kalbėjimas.