Juodas vakaras pirštais šaltais
glosto tavo pavargusį skruostą.
Rimsta mintys ir virsta sapnais,
kad sušildytų naktį, paguostų...

Pro užgesusį langą žiūri -
nebešviečia nė vienas žibintas,
tik vidurnakčio skraistė niūri
slepia saulės kasas neišpintas.

Aš ateisiu pušyno taku
tik vilties šviesele pasišvietus.
Jausi kvapą rasotų plaukų
ir norėsi ieškoti tos vietos,

kur dar liko takelis siaurutis
ir drabužio ištirpęs šešėlis...


Apsilankymas buvo trumputis
ir iš miego tavęs neprikėlė.


2006-11