Palikit - nieko aš nenoriu...
Danguj žiojėsiu vieniša,
Kaip kometa praskriejus šviesiu
Jausmų pašvaiste byrančia.
Sustinkit upės, ežerai užakit -
Man ašarų savų gana,
Ilgai kaip viesulas vis kauksiu,
Prasmegusi minioj dvasia.
Juodai nuspalvinta, krauju pražydus,
Aguona trumpažiede - raudona,
Sapnuos klajosiu tų, kas tiki meile,
Ir šaukią ją... o pakviečia mane.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-12 16:57:11
Puikiai ir sklandžiai perteiktas jausmas, man labai patiko.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-09-12 16:22:42
Pritariu spika komentarui.Geras eilius.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-09-12 13:05:15
Galingas aistros viesulas.Puikiai išreikštos mintys.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2010-09-12 12:16:38
Man rodos, aistra žemės vaisius, gimdanti ir kurianti, todėl ji danguje vieniša.
Dažnai aistra siejama su nuodėme, kaip gyvybės davėja. "Aguona trumpažiedė"
- meilėje - aistra - ugnis.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-12 09:06:37
:)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-12 01:03:44
Skamba, kaip užkeikimas. Laumele, buriat čia :) Juokauju, jausmo daug, todėl taip atrodo.