Dega ir dega žolė
Ir negali užgęsti –
Neapykanta vaikšto ir teisia.
Miršta jos ugnyje
Nepražydusi žemė.
Mirštu aš iškreiptu veidu
Ir piktas,
Kad esmi, žmogeliuk,
Toks niekingas...
Miršta žiogas, pagrot nesuspėjęs,
Raudonskruostė boružė,
Mylėt mane mokius –
Šoka liepsnos ir šoka
Po širdį, po nuotaiką gerą,
Prakaituodamos dūmais mirties...
Ir žibutė pavasariui jau nežydės...
O krūtinė tuščia
Kaip išdeginta žemė.
Tik nuodėmės prausiasi jos pelenais.
Dega ir dega žolė.
Dega  viskas.
Ir Dievas taip pat
Dega dvasioj žolės.