Santrauka:
man lapai asocijuojasi su skiautelėmis medžio rūbo:)
gula skiautės ant žemės – mažyčiai letargo stebuklai,
nebežinančios, kaip nebeteko gyvybės spalvos,
tiktai vėjas besaikis jas tranko lyg ką tik iš smuklės
nesuvokiamai rudeniu valdomas - be pagarbos.
gaivūs žmonės dvasingais veidais renka nuotrupų grožį,
kai šeštadienio rytą išlydi po sielos maldų -
tik dangus kartais verkia vokus vandeningus atvožęs,
nes išvysta, kaip vėjas numirusias skiautes sukioja ratu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-09-11 18:41:47
Ir tikrai, po tokių eilių ir aš bandau lapus matyti kaip skiautinius, blaškomus vėjo.Originaliai ir gražiai.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-11 17:38:50
Labai patiko.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-09-11 15:32:49
Kelios šviežios metaforos nutrynė banalumo prieskonį nuo pagrindinio rudens vaizdinio, nes apie lapų kritimą rašoma dažnai.Malonu buvo skaityti.Dėkui.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-09-11 15:04:12
Toks kilnus, sudvasintas vėjo blaškomų skiaučių paskutinis šokis.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-09-11 14:42:44
gaivūs žmonės dvasingais veidais renka nuotrupų grožį,
kai šeštadienio rytą išlydi po sielos maldų -
...stebuklingas ruduo...pilnas spalvų ir gyvybės...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-11 14:42:38
Gražu, labai. Tik aš visai ne gaivus ir ne dvasingas, atsikėliau pusę dviejų.... :(
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-09-11 11:54:42
ramiai apie rudenį :)...kaip apie skiautinio dalį...neišvengiamą...tiesiog tokią, kokia yra...patiko :)