gula skiautės ant žemės – mažyčiai letargo stebuklai,
nebežinančios, kaip nebeteko gyvybės spalvos,
tiktai vėjas besaikis  jas tranko lyg  ką tik iš smuklės
nesuvokiamai  rudeniu valdomas - be pagarbos.

gaivūs žmonės dvasingais veidais renka nuotrupų grožį,
kai šeštadienio rytą išlydi po sielos maldų -
tik dangus kartais verkia  vokus vandeningus atvožęs,
nes išvysta, kaip vėjas numirusias skiautes  sukioja ratu.