Pilkas paukšti, mano mažas broli,
Ar dangus tikrai labai aukštai?
Iš viršaus sparnais man vis pamoji,
Aš šakom tau moju iš žemai.
Mes kiekvienas turim savo dangų.
Tu į saulę kyli pamažu,
Aš lyg turtą išsvajotą, brangų
Saugau žvaigždę tarp žalių šakų.
Ir tik žemė ta pati, vienoda,
Šaknimis įsiskverbiu giliai.
Tu į debesis pakilt išmokai,
Bet pašautas akmeniu kritai.
Apkabino žemė dangų aukštą,
Suplasnojau šakomis liūdnai.
Skrydžiui gimęs, mano pilkas paukšti,
Savo dangų žemėj atradai.
kuoka
2010-09-10 21:04:37
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jūros dukra
Sukurta: 2010-09-11 20:57:35
Tvirta, rimta, skaudu...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-11 04:30:10
Netikėtas - "Savo dangų žemėj atradai."
Tas paukštis pilkas - perkeltine prasme?
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-09-10 23:46:19
Gražiai ir tragiškai.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-10 22:56:35
Gražu, labai gražu, bet liūdna...paukštelio gaila, tikrai...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-10 21:23:49
Svaigiai ir kartu žemiškai. Gražu.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-09-10 21:16:37
Man tai nuostabu.Pradžia ir toks perėjimas link pabaigos.
Laipsniškai,giliai.