„Nejau nesuvoki? - atsiliepė dvasioje, - O suvokęs irgi nemanyk, kad galima atominio grybo atsiminimus rodyti danguje ir manyti, kad tavimi patikės. Fui, kaip nerimta! Geriau būtumei melą malęs, o tu, žmogau, čia kaip prie uždegtos žvakės. Ir kam to reikėjo? Na, pats sau atsakyk, seni, - kam to reikėjo?“
„Reikėjo - nereikėjo, bet kas daryti, jeigu prireiktų, kad patikėtų? Kas? Būti vaiku, piemeniu ir parbėgus pasakoti, kad mačiau gražią merginą su kūdikiu ant rankų? Kaip prieš šimtus metų Šiluvoje?
Jest iskra sveta v každoj tme.
Jest mig svobody i v tiurme
Taip Jurgis Baltrušaitis. Atsimink, - atsiliepė dvasioje. Bet linksmai, su pašaipėle, nepriekaištaujant, nes iš tikrųjų, ar reikia jaudintis, kad mano pasakojimu apie atominį grybą kas nors tiki ar netiki. Skaudžiau pajutau, kad rusų kalbą pradedu užmiršti ir beveik pusbalsiu pabandžiau citatą išversti į lietuvių kalbą. Vertimas prozinis, bet gan tikslus: “Yra ir migloje šviesos kibirkštis // akimirka laisvės -  ir kalėjime.“
Egidijus: Dzieduli, šampanas, - paduodamas taurę pasakė. Gaila, kad pražiopsojome saulės patekėjimą, bet tostas vis tiek reikalingas.
Pranas: Te visiems mums būna gera diena. Tai reiškia - te mūsų neužmiršta draugai ir priešai. Nepaisant, kur jie bebūtų.
Verena: Čia toks tostas?  
Pranas: Atrodo.
Egidijus:“ Atrodo  ar...  
Pranas: Verena, Egidijau ir visi varduvininkai, atsiprašau, bet, deja, meluoti nemoku. Jūs man šiandien labai panašūs į kalvinų pastorių Šiluvoje. Buvo ten toks prieš kelis šimtus metų. O kodėl panašūs į pastorių, ir kodėl Šiluvoje, tai gal patys susivokite, a?
Sunkiai ant lūpų kėliau šypseną, bet ji irgi sumedėjusi, netikra. Mačiau, kaip už lango stiklo, pūstelėta tingaus vėjelio, pakrutėjo vėliavėlės šilkas su ant jo nupiešta krepšinio sirgaliaus galva. Vaizdas atvirkštinis, todėl net ir užrašas MES LAIMĖSIM beveik neperskaitomas. Norint pamatyti jį tikrą, laisvą reikia žiūrėti iš lauko puses.    
Egidijus: Betgi tai ir vėl atominis karas debesyse. Apie ką čia?
Pranas: Arba Šv. Marijos pasirodymas Šiluvoje. Beje, Europoje pirmasis.
Egidijus: Ak štai kodėl dziedulis mus Šiluvos pastoriui prilygino. Netikėjo jis piemenų pasakojimu, kad jie matė gražią merginą su kūdikiu ant rankų.
Gytis Ir aš netikėčiau, - po ilgoko tylėjimo atsiliepė Gytis: - Argi mergina, jeigu, kaip sakai, “su kūdikiu ant rankų“?- Matėsi, kad varduvininkas dar norėtų kažką pasakyti, bet tuo kartu už lango pasigirdo stiprus vyriškas šauksmas:
- Mes laimėsim!
Taip atsitiko kartą, kitą, trečią. Ir dievas žino, kiek tai būtų kartojęsi, tačiau varduvininkai, truputį palaukę, it spyruoklės pametėti, puolėsi prie lango su vėliavėle ir ant jo palangės padėtu kamuoliu. Iš mano kojų irgi dingo sąstingis ir sąnarių skausmai- atsipotrijau tik pamatęs, kad žemai ant kelio stovi gražus žmogus, bet toks- kad lyg pažįstamas – lyg nepažįstamas. Ir  vis dėlto kažkodėl prireikė  pasakyti:
- Omnia?  
- Mea.
- Tikrai? Omnia_mea?
Šį protingai išdėliotos išvaizdos vyrą buvau matęs daug kartų, tačiau tokio, kaip šį kartą - ogi niekuomet. Beje, neatsimenu, kad jį būčiau matęs kitaip; visuomet tik galvos dešinę pusę - ausis, akis, pusė nosies ir net pusė lūpų. Žodžiu, paslaptingas kaip kelių vaikų merga. Ir štai dabar...
Pranas Kokie vėjai tave atpūtė?
Omnia: Tai kad ne vėjai. Atėjau, kad peržegnotum.
Pranas: Ką?
Omnia: Sakau, atėjau, kad peržegnotumei.
Pranas: Tave? Kad peržegnočiau? Aš? Ar tu supranti, ką kalbi, mielas žmogau?
Omnia: Sakyk, kaip pakilti į Pastogės departamentą. Pasak Juliaus: “Man  plepėt su tavim nėr kada“. Bet matau, kad ne vienas.  
Pranas: Tai rugsėjo 1-osios varduvininkai.
Omnia: O! jie visur. Niekur nuo jų nepabėgsi. Bet kad esi rėksnys, na, šito nesitikėjau, Pranai,- pasakė Omnia ir paraginęs:-  Nagi kartu. Viens, du ir trys!..
Ir vėl, regis,  per visas Žaliųjų ežerų apylinkes nubangavo sutartinis darnus skandavimas: MES LAIMĖSIM. Atrodė, kad varduvininkams buvo įdomu žinoti, kas jis, Omnia, tačiau argi daug pasakysi, jeigu net viso veido nesu matęs. Pirmą kartą tik dabar ir kol kas žiūrėdamas iš pastriekėje įsikūrusio departamento. Svečias  neskubėdamas atidarinėjo kiemo vartelius, paskui duris- verandos, virtuvėlės, kambario ir, suradęs laiptinę, nepaskubėdamas kilo pas mus, į departamentą.
- Oho,- išlindęs pro angą lubose pasidyvijo. Bet jo neskubi kelionė taupė man laiką ir aš jau sugebėjau prisiminti jam rašytą laišką. O ten ir taip:
„Ponas Omnia, jeigu kalbėdamas apie kažkokius asmeniškumus, turi galvoje mane, leisk, aš tave peržegnosiu, kad tau tokios mintys į galvą nelįstu. Su niekuo jokių asmeniškumų čia neturiu. Ir ne tik čia.“
Šilta, geras žmogus visuomet šiltai ir atrodo.
Nesuabejojau, kad toks yra Omnia.
O nuo sienos iš paveikslo į svečią ramiai – liūdnokai žvelgė Pivošiūnų Šv. Marija - nuliūdusiųjų paguoda.
- Garbė Jėzui Kristui, - pasisveikino
- Per amžius amen, - atsiliepėme išbarstytais, padrikais balsai, bet tai reiškė, kad nuo katalikybės neatšokę ir net kai ką iš jos postulatų net išmokę. O aš iškilmingai pakėliau ranką ir peržegnojau Omnią, aiškiai ir garsiai ištardamas kiekvieną žegnonės žodį.
- Viskas?- nusistebėjo.
- Kai moki, tai neužtrunka, - pasigyriau.
- Hmmmm. Atrodo, kad moki. Šiaip esu priekabus, bet priekaištų negaliu sakyti. Peržegnojai greitai, tiksliai, tinkamoje vietoje. Žodžiu, džiaugiuosi, kad taip. Bet svarbiausia gal, kad atsiverčiu į didesnį tikėjimą. Buvau girdėjęs, jog, esą, iš išorės Pastogės departamentas atrado it nedidukės kaimo pirkios stogas, bet kai įeini į vidų, esą, fantastika, atsiveria galingas erdvės, laisvės pajutis. Ir dabar tenka pripažinti...  
Burvilė: Ir dabar tenka konstatuoti, - pakartodama Omnios šneką netikėtai įsiterpė varduvininkė skambia tarsena akcentuodama žodį konstatuoti“.  
Omnia: Jūs man?- sukluso svečias ir it tik dabar pamatęs išsišokėlę: - O, Burvilė! Kaip jūs čia! Mes gi pažįstami.
Burvilė: Ir dar kaip pažįstami! Esu jūsų esė nuolatinė skaitytoja.
Omnia Ačiū, bet apie ką aš čia? Kažką svarbaus norėjau pasakyti. Tikrai, kažką svarbaus, - truputį sutriko svečias.
Burvilė: Galbūt. Bet noriu visiems girdint pasidžiaugti, kad man jūsų rašyba pirmiausia miela kalba - rašote lietuviškai, bet iš jos išmokau veik visą tarptautinių žodžių žodyną. Būna ir taip, kad pamirštu, apie ką esė - meškerioju mielus mano širdžiai žodžius ir visuomet sėkmingai. Ačiū jums, Omnia.
Omnia: Prašom. Nesitikėjau tokios šlovės.
Burvilė: Paprastai, kaip suvokiu,  pirmiausiai tostai pasakomei varduvininkams,- paduodama Omnei šampano tautę kalbėjo ji: -  Norėčiau, kad ir jūs taip padarytumėte. Ir taip kad...  kad atsimintume, kaip gruzinai atsimena Antaną Vienuolį. Ar atvirkčiai: Antanas Vienuolis -  gruzinus. \"Mano tostas už vaišingą, garbingą gruzinų liaudį buvo sutiktas ovacijomis\".
Omnia: Aga, supratau. Tokia intencija pasistengsiu. O, beje, šampanas, iš mano ar, ar... iš gruzinų sąskaitos?
                                   Bus daugiau