Minčių karpinys
3
rūsčiai vaiskus
kalnų alsavimas
nutvilko
ir siela
lyg būtų dieviška
tyla apsivilko
iš pragarmių baisių
gaudesys grasus
tylą rikdo
kaip ir kalnų
rimties manosios
. jis jau netrikdo
nes aš - kely į nežinią
ir rūstyje vaiskiam
užsimiršęs,
jaučiu, artėju
lyg grumstas nuo uolos
į prarają atplyšęs
o pragarmės kalnų -
jūs visad turit
dugną,
o aš prie pragarmės,
kurios gelmėje
gęsta ugnys
Ražas
2010-09-09 09:39:46
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-09-11 12:57:18
ruduo ir kalnai...ir...ta pragarmė nuo pat gimimo šalia...ir visai nežinia kada nugarmėsim...aišku metai riboja, dar neišmokom gyvent iki 150 metų...ar dar skambiau :) iki 200metų...tat kol kas žydėkim edelveisu kalnuose :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-09-09 23:41:46
Jaučiui kalnų dvasią, tiesiog kvėpuoja į mane.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-09 14:16:43
Och, koks rūstus šiandien Ražas... Eilėraštis toks kietas, vyriškas. ko norėti, juk kalnai...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-09-09 12:28:28
...... kur visad rasi dugną
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-09-09 11:20:39
Nukirpta pačiu laiku - prie ,,pragarmės, kurios gelmėje gęsta ugnys". Tai ir sukrečia skaitytoją, verčia susimąstyti.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-09-09 10:26:00
Siela ir yra dieviška - nereikia abejoti:
ir siela
lyg būtų dieviška.
Visai įdomus šis fragmentas:
kely į nežinią
ir rūstyje vaiskiam
užsimiršęs,
jaučiu, artėju
lyg grumstas nuo uolos
į prarają atplyšęs.
Paskutinėje dalyje reikėtų atsisakyti tų dviejų PRAGARMIŲ. Pakeisčiau į ką nors kitą.