3
rūsčiai vaiskus
kalnų alsavimas
             nutvilko
ir siela
lyg būtų dieviška
      tyla apsivilko

iš pragarmių baisių
gaudesys grasus
                tylą rikdo
kaip ir kalnų
rimties manosios
.       jis jau netrikdo


nes aš - kely į nežinią
ir rūstyje vaiskiam
                užsimiršęs,
jaučiu, artėju
lyg grumstas nuo uolos
          į prarają atplyšęs


o pragarmės kalnų -
jūs visad turit
                    dugną,
o aš prie pragarmės,
kurios gelmėje
             gęsta ugnys