Kartais einame tam, kad sugrįžtume
Marmurinių statulų takais,
Jei nestabdo – surandame mišką
Ir vilkolakiais staugiam girtais.
Kartais priekaištais vejamės tiesą.
Veidmainiaujam, kad duotų ledų,
Valkataujančiam kilimą tiesiam,
Pasislėpę nuo savo melų.
O dažniausiai mes stovim tradiciškai
Susidėję kremuotas rankas -
Padorumo ženklais dengiam išorę
Ir vis laukiam, kol kas pasiges.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-09-08 17:16:36
Pirmosios eilutės patiko, taip paslaptingai nuskambėjo.......:)
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-08 08:50:42
Puiku.
Vartotojas (-a): kaimojurgis
Sukurta: 2010-09-08 02:02:54
"Padorumo ženklais dengiam išorę
Ir vis laukiam, kol kas pasiges."
Nepasant nieko, tai ir yra kiekvieno esmė, dėl kurios viskas daroma... Ačiū už įžvalgumą
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-09-07 21:35:49
drūtai, kaip visada :)...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-07 20:30:29
Aukso žodžiai.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-07 20:05:32
Ir vilkolakiais staugiam girtais,
Ir ledų prisivalgom be saiko.
Tu ir taip Ema viską žinai,
Juk už rankos - poezija laiko.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-09-07 18:05:09
O dažniausiai mes stovim tradiciškai
Susidėję kremuotas rankas -
...stiprus...nepaprastai stiprus...taip nedaug žodžių, o kiek daug išsakyta...puikiai...