Man per mėlynas dangus be tavo rankų,
išpudruotais debesų perukais,
išdidžiai per žalią mišką plaukia
ir nežiūri, kad tavęs pritrūkau.
Man per laisvos upės be atodūsių,
tamsoje rūkų skraistes pakloję,
nuogos raitos po šilkais ir juokiasi
iš visų klaidų ir iš teisuolių.
Man per aukštos rudenio padangės
virš suarto molžemio it sielos.
Aš klaupiuos prieš meilę tarsi vergas,
o ji skleidžiasi ir auga tarsi dievas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): SalaDrugelis
Sukurta: 2010-09-08 21:31:08
Dvi paskutinės nukirto...teisingai...Nuostabu.
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-09-06 16:05:48
Puikus eilėraštis, tiesiog neturiu ką daugiau pridėti...... :) rekomenduoju
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-05 22:43:08
O ba... Nu jo... Ach...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-05 22:11:37
...puikiai.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-09-05 21:30:57
gražus ir dainingas artėjimas,priglaudžiu :)
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-09-05 19:09:58
Artima. Puikiai,Juste,puikiai. :)
Vartotojas (-a): pasiklydusi_tamsoje
Sukurta: 2010-09-05 19:01:58
tikrai...nuostabus kūrinys..
Anonimas
Sukurta: 2010-09-05 18:34:39
... labai nuostabus :) ...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-09-05 17:38:55
Man per aukštos rudenio padangės
virš suarto molžemio it sielos.
...pakerėjo...nuostabu...
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-09-05 17:17:41
Nuostabus, labai labai...
Anonimas
Sukurta: 2010-09-05 17:08:36
Labai puiku. "Man per mėlynas dangus", - matosi, kad autorius ne tik kažkur viena ausim nugirdo, kad yra kažkokia meilė, bet ir artimiau buvo su ja susidūręs.
tik upės ne pakloję, bet paklojusios turėtų būti. Moteriška giminė.