Man per mėlynas dangus be tavo rankų,
išpudruotais debesų perukais,
išdidžiai per žalią mišką plaukia
ir nežiūri, kad tavęs pritrūkau.

Man per laisvos upės be atodūsių,
tamsoje rūkų skraistes pakloję,
nuogos raitos po šilkais ir juokiasi
iš visų klaidų ir iš teisuolių.

Man per aukštos rudenio padangės
virš suarto molžemio it sielos.
Aš klaupiuos prieš meilę tarsi vergas,
o ji skleidžiasi ir auga tarsi dievas.