Ak, štai kur tu, poete mielas –
Pakilęs virš gandralizdžių aukštų!..
O aš žiūriu pro buto langą
Į žmones prie šiukšliadėžių ir jų
Dar neparuoštą vakarienę...
Veidai laimingi (kažką randa) –
Gyventi reikia.
Ir gyvena...
Šie žmonės – mano, tavo genų mišinys.
Pavalgys, bet poezijos jau neskaitys.
Tačiau kai iš gandralizdžio gandriukas krenta,
It angelai globoja, gydo
Ir ašarom vaikystės verkia
Lyg prie žaizdų negyjančių,
Prie sopulių skausmingų...
O Dieve!
Kad tik išgyventų...