Kol nežinai - tai ir širdies neskauda,
Kol nematai - ji visada su tavimi,
Ir nepalieki jos ten, žydinčioj palaukėj,
Su ja eini, su ja ir gyveni...
*
Bet būna juk, kai savyje kažko netenkam,
Lengvėjam plunksna,
Noris išsiliet,
Iš tų krantų,
Kur nieks tavęs nelaukia,
Pakilti viesulu - nuskrieti link žvaigždės...
*
Vienatvėj akys danguje nušvinta,
Atrodo ten tavi - tikri namai,
Jie švelniai guodžia, viltimi pražysta,-
O tu tik paukštį savyje gimdai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-09-05 22:56:15
Labai patiko :) priglaudžiu
Anonimas
Sukurta: 2010-09-04 17:01:55
Tarpą paliekame tik parašę kablelį, prieš nereikia.
Emocija paremta.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-04 12:57:49
Man tai labiausiai kliuvo pirmos dvi eilutės ;) visas eilius irgi geras.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-04 08:52:10
...ilgesingas, lyriškas žvilgsnis į save...svajingai. Ypač trečias posmas, toks pakylėjantis virš vienatvės šydo. Suprantams man...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-09-04 08:25:20
...gal kas pataisytų:
Pakilti viesulu , pakilti link žvaigždės.../
Pakilti viesulu , nuskristi link žvaigždės...