Visuomet drovėjausi, kuomet Loganas įsikibdavo mano delnan ir stipriai jį suspausdavo. Jo pirštai, putlūs ir minkšti it rytmetinės sviestinės bandutės, kurias gvelbdavau iš pintinės Damų gatvės kampe įsikūrusioje bakalėjoje, suspausdavo mano kaulėtą plaštaką ir įsakmiai timptelėdavo. Nebandžiau jam prieštarauti, nes šis teigdavo, kad ten, iš kur jis kilęs, draugai niekuomet nepaleidžia kits kito rankos. Vėliau sužinojau, jog žydų kultūroje toks keistas paprotys neegzistuojąs, tačiau niekuomet nedrįsau jam apie tai užsiminti, priešingai: čiupdavau jo ranką savojon ir galvotrūkčiais pasileisdavome Senos ar Marché aux Puces* link. Šie nepažinūs savo prigimtimi ir trapūs it pavasariniai drugiai akimirksniai gyvi mano senstančioje sąmonėje ir šiandien.
          O Tomis buvo poetiškos sielos svajotojas, dar devynerių metų ėmęs skaityti Jelos Lepman knygas. Pamišimo epogėjų pasiekė, kuomet į rankas pakliuvo „Dainuojanti moneta“. Ankščiau nuolatos versmingai niūniuodavęs sau po nosimi, dabar tapo guvesnis, o mūsų parką ėmė įsivaizduoti lyg pasaulio sceną. Surikiavęs kiemo berniūkščius, kuriems žodis „pjesė“ skambėdavo itin vyriškai ir paslaptingai, jis, suraukęs antakius ir pakeltu spigiu balsu aiškindavo, ką kievienas turįs daryti. Vėliau, išvydęs bjauriosios rašytojos fotografiją, milžinišką ir lenktą it giltinės pjautuvas jos nosį lygindavau su priekin palinkusio ir įsikarščiavusio Tomio povyza.

          Erzindavau Loganą kiek įmanydamas, nors visuomet jaučiausi stebimas Tomio. Šis, it ištikimas šuo verksmingomis akimis sekdavo kiekvieną mano žingsnį, ir, nučiupęs tinkamą akimirką, bandydavo įsiterpti tarp manęs ir Logano. Sielodamasis nujaučiau, jog Tomis pasiutiškai vienišas.
          Mėnesiai bėgo kūlvirsčiais, it patrakę vaikiūkščiai pasileidžia tekinom kalno šlaitu žemyn, ir mūsų trijų draugystė ėmė virsti kažkuo panašiu į mėnulį už mano lango: pravėręs plačiai langines kvėpdavau delčios šviesą, mėgavausi platybėse nutėkštu akivaizdžiu geltoniu, tačiau tas tolis, atskirtis ir švelnaus rūko siūlai, besirangantys virš Paryžiaus stogų, keldavo nepaaiškinamą liūdesį, aptirpusį skausmą ir nuojautą, jog niekuomet, ištiesęs delną, saujoje nesugausiu kvepiančios nakties pilnatvės.
          - La fenêtre est destiné à regarder, ne pas fantasmer. **- įkišęs galvą mano kambarin, primindavo tėvas. Užverdavau langines, užpūsdavau žvakę ir lėtai skęsdavau tamsoje.

          Tomis net slaptame ir vaikiškai nepadoriame mergaičių stebėjime įžvelgdavo nekaltą poeziją. Susispaudę prie ventiliacijos angos, trindamiesi ir stumdydamiesi pečiais, kišdavome garbanotas galvas vienas po kito į ertmę sienoje. Nekantraudami sukdavome akis dešinėn ir grožėdavomės vyresnėmis mergaitėmis, besiryškinančiomis blakstienas, gerte gerdavome numaunamų kelnaičių garsus ir rydavome akimis vos girdimais atobūsiais pripildytas patalpas, joms palengva, it geltonžiedėms anémone*** sėstelint ant tualeto krašto. Akys užčiuopdavo tik pakaušyje įsitaisiusias kasas ar kruopščiai paryčiais įsegtus kaspinų spurgus, tačiau tie vos girdimi garsai mūsų sąmonėse pavirsdavo į milžiniškus fantazijų laukus, kuriuose būdavo taip gera braidyti ir mėgautis pamažu bundančiu vyriškumu.
          Loganas nekantriausiai laukdavo mergaičių iš Čilės ar Tolimųjų Rytų. Kinaitės, nors neišvaizdžios ir primerktomis akimis šlitinėdavo mokyklos koridoriais, tačiau kelnaites užsimaukšlindavo  žiūrėdamos į veidrodį aiškiai mūsų žvilgsniams atsiveriančioje teritorijoje ar abejingai mesdamos purvinus popierius ant žemės. O kartkartėmis, iš kažkur atklydus drovumui ar nepaaiškinamam gėdos jausmui, jos palėta lenkdavosi, kasos nuslysdavo nugara žemyn ir pakibdavo tarp žandų, ir mūsų pusėn akiplėšiškai šiepdavosi drovus nuogumas. Tuomet keisčiausias jausmas gimdavo pilvo apačioje. Pasižiūrėdavau į palaimingą ir kažkaip neįtikinamai persimainiusį Logano veidą. Jis nesąmoningai imdavo valytis rankas į melsvo švarko skvernus, prikąsdavo lūpą, ir greitai nusukdavo akis šalin, idant neišgertų visos malonumų stiklinės vienu mauku. Tuomet atsisukdavo mano pusėn, visas apdujęs ir minkštas it didžiulė spurga, ir, iš kūno gelmių trumpai sukrizenęs, nerangiai šokdavo ant žemės, vietą užleisdamas kitam.
          Šie nuogybės seansai tęsėsi iki pat 1942-ųjų metų žiemos, kuomet, užklydus netikėtai atšiauriems orams, Belleville mokyklos vadovybė ventiliacijos angas kaip mat pakeitė modernesniais įrengimais,  nutraukusiais mūsų odisėjas į mergaičių pasaulį.
          - Mon Dieu****, tai ką dabar darysime? - susijaudinęs klausdavo Loganas kone kiekvienos pertraukos metu. Lydėdavau jį berniukų tualetų pusėn ir laukdavau, kol jis dar ir dar kartą ieškodavo plyšių, tarpų, galinčių vėl nuraminti bekylančius berniukiškus lūkesčius. Mums pasisekė visai netikėtai, dėka Tomio, kuris, dabar pamišęs dėl „Mažojo Princo“ žvaigždžių ir lapės, tempdavosi stebėti dangaus skliauto ant mokyklos stogo.
          Rytiniame mokyklos bloke gyveno mokytojos ir mokyklos bendruomenės darbuotojai, kurių persirengimo kabinos ir dušai, aprūpinti stiklinėmis liukų galvomis garams išsklaidyti, tapo naujojo mūsų pasaulio atradimu. Įsisukome į besikeičiančių veidų ir kūnų tvarkaraščius, sudarinėjome ilgiausius vakarinių maudynių ir stebėjimų sąrašus, praleisdami senstelėjusias ponias Beausoleil ar Auffenbach, kurių šiurkšti pažiūrėti oda ir nerangumas keldavo nepaaiškinamą pasidygėjimą ir liūdesį, tokį trapų ir neužčiuopiamą, lyg besisklaidantys šilti garai tarp mūsų įraudusių veidų.
          - Štai ir pasirodo... panelė Courbette. - šnibždėdavo susijaudinęs Loganas ir greitai kažką pasižymėdavo popierių šūsnyje. Mane labiausiai domino apie pusę dešimtos pasirodančios panelės Bernardos Blau, prancūzų kalbos praktikantės, kūnas.
          - Šios kojos tokios... - bandydavau veblenti aš, tačiau sutrikęs tik stebėdavau žemyn sliuogiančius drabužius ir juodą tašką tarpukojyje, kurio paslaptingumas neduodavo ramybės net sapnuose.
          Tuo tarpu Tomis, persisverdavęs nuo mokyklos stogo, rieškučiomis stumdavo drėgno sniego kąsnius, arba, jei pasitaikydavo šiltas rugsėjo ūksmingumas su giedromis dangaus platybėmis, užversdavo galvą aukštyn, ir, lyg pajudėti nebegalintis karkvabalis, tysodavo valandų valandas, kol mokytojos, uždariusios dušų kambario duris, drėgnais žingsniais nutipendavo į savo lovas.
          - Moterys – tai žvaigždės. - vis kartodavo ir kartodavo jis. Ir paslaptingai šypsodavosi, lyg įminęs kažkokią paslaptį, neduodančią ramybės mums, vis besigrumiantiems dėl patogesnės vietos prie įkaitusio liuko kraštų.
          - Man rodos, Tomis kvanktelėjęs. - sakydavau Loganui, tačiau šis tik numodavo ranka.
          - Pažvelk į šią, Žanai. Ji drąsi, nors neįnoringa, o štai šioji baigia užgęsti, nesulaukusi vilties ir kažkur tolumose pasiklydusio Princo... - pirštu badydamas dangaus skliautą, aiškindavo Tomis. Gulėdavau prie jo, velniškai jam pavydėjau, tejausdamas prie stogo lentų šąlančią galvą.
          - Pasakyk ką nors apie šią. - pabaksnojęs į L\'Etoile Polaire*****, paprašiau jo.
          - Tai Princo Lapė. - pasakė šis.
          Nejučia supratau, jog atsitiko kažkas tikra, ko nenulemsi ir nepaaiškinsi – gali tik sugadinti, todėl atsikėliau kniūbščias ir žvilgtelėjau į Loganą. Paskui į žvaigždę, Tomio skruostus ir savo rankas, bešąlančius pirštus.
          - Eime namo. - ištariau keldamasis ir patraukiau kopetėlių, vedančių žemyn, link, vis grįžčiodamas atgal ir paslapčia žvilgčiodamas į toli toli spindinčią planetą.

* Sendaikčių turgus (pranc.)
** Langas yra skirtas žiūrėti, o ne svajoti. (pranc.)
*** Plukė (pranc.)
**** Dieve mano (pranc.)
***** Šiaurės žvaigždė (pranc.)