mano viešpats bekalbis
rudenį rymo arimuos
atsidūsta galvą palenkęs
ir paukščius iš namų palydi
verkia mano ražienos
dar prisimindamos brydę,
kur paliko vaikai
vakarop iš namų išklydę
telkšo balos, purvynai
medžiai puošias aukso variu
palinguodama galva lange
lietumi pavirstu
mano viešpats bekalbis
nei namo, nei į širdį
negrįžo
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-09-03 23:07:04
Stipri pati pabaiga, labai patiko...mano viešpats bekalbis / nei namo, nei į širdį/ negrįžo.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-03 22:54:45
... mano viešpats bekalbis
nei namo, nei į širdį
negrįžo ... patiko ...
Vartotojas (-a): netobula
Sukurta: 2010-09-03 18:39:18
Tylus jausmų kalbėjimas. Gražu.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-03 18:34:08
...liūdnai gražus.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-09-03 18:02:37
Primena medžio skulptūrą. Geraja prasme.
Anonimas
Sukurta: 2010-09-03 17:36:21
PIrma strofa puiki, antra nebloga, trečia stringa daug. Pabaiga vėl patiko.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-09-03 17:31:18
Patiko :)...kai viskas gerai, Viešpats tyli :)